Vandens lelijų spalvos

Mūsų auginamas vandens lelijas galima sąlyginai suskirstyti į tris didžiąsias grupes – raudonos, geltonos ir baltos lelijos. Mėlyni ir violetiniai atspalviai labiau būdingi tropinėms vandens lelijoms. Didžiausią rausvų lelijų grupę dar galima padalinti į šviesias ir tamsias. Kaip atskirą grupę tarp raudonų ir geltonų vandens lelijų randame oranžinių, šiltai rausvų atspalvių lelijas.

Baltos lelijos taip pat turi skirtingus atspalvius, nors ir sunkai pastebimus. Kai kurios pasižymi didesniu baltumu, bei dėl žiedo ir žiedlapių formos labiau atspindi šviesą ir labiau švyti.

Tarp raudonų atspalvių lelijų didžiausią dalį sudaro šviesių atspalvių lelijos. Spalvos būna vientisos, tolygios arba su nušviesėjimais ar net ryškiais perėjimais. Vadinamos įvairiai: rožinės, šviesiai rožinės, rausvos, šviesiai raudonos.

Nors dauguma lelijų veislių pasižymi labiau šviesiais atspalviais, dalis lelijų išsiskiria spalvos intensyvumu ir tamsumu. Intensyvi raudona, ryški lelija jau santykinai yra tamsi, vadinama kaip ryškiai ar tamsiai raudona, rožinė, purpurinė.

Kai didžioji dalis raudonų lelijų spalvų spektre linksta link violetinės ir pasižymi šalta raudona ir purpurine spalvomis, kita pusė krypsta link geltonumo ir sudaro šiltai rausvus, oranžinius atspalvius (lašišų, abrikosų, persikų).

Vandens lelijos paprastai būna gelsvos, šviesiai geltonos bet ne ryškiai geltonos, kaip pavyzdžiui kitos vandens gėlės lūgnės ar purienos. Yra tik keletas geltonų lelijų veislių, kurių atspalvis pagal spektrą yra truputi pasislinkęs link žalios-salotinės.

Spalvų spektras

Spalvos pojūtį žmogui sudaro regėjimo, objektų, šviesos šaltinių ir savybės. Spalva, pagal savo bangos dažnį ir ilgį, turi savo vietą spektre tokia tvarka: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė. Gamtoje visą regimosios šviesos spektrą galima pamatyti vaivorykštėje.

Pagrindinės, išvestinės, tarpinės spalvos ir atspalviai

Yra daug spalvinių sistemų. Kadangi spalvos susilieja viena su kita, pavyzdžiui, mėlyna per violetinę palaipsniui pereina į raudoną, jas geriausia suprasti apskritimo formoje.

Kalbant į optimalų spalvų intensyvumą gamtoje, išskiriamos trys pagrindinės spalvos – geltona, raudona, mėlyna. Iš jų, tarpuose atsiranda dar trys išvestinės spalvos: oranžinė, violetinė, žalia ir turime gerai pažįstamą šešių spalvų paletę. Toliau tarpinių spalvų ir atspalvių vis daugėja.